mandrybė

mandrýbė sf. (1), mandrỹbė (2) [K] 1. išdidumas, puikumas: Jūs buvot mandrios, kolei zelkorį turėjot, o dabar jūsų mandrybių neliko MPs. 2. išmintis, gudrybė: Karalius apdovanojo tąvai žmogų už jovai mandrybę ir liepė grįžti namo BM178. Ką mes čia dirbsiva pas jus – nė jokių mandrybių nežinome LTI28. Mat jo mandrybė – nuėjo arti, kad nereiktų į pieninę važiuoti Pc. Kas anos buklystės daseks, t. y. mandrýbės? JI248. Nėks negal apsakyti mandrybės bitelių Vž. 3. kas gudriai padaryta, nuostabus dalykas: Padirba gan visokių mandrýbių, ale gamtą negalia sudrausti Vgr. Tada da nebuvo tokių mandrýbių Ėr. 4. [K], LVII682 linksmumas, gyvumas.